Pasak C. G. Jung’o (cit. Rukšaitė, 2008) tėvo kompleksas yra svarbus ne tik vaikystėje, bet dalyvauja ir žmogaus brandos procesuose. Šis tėvo kompleksas veikia ne tik santykius su autoritetais bet yra viena pamatinių struktūrų vyriškumui/moteriškumui atskirti ir tinkamiems tarpusavio ryšiams surasti. Tėvo kompleksas yra kiekvieno žmogaus vidinė struktūra, formuojanti lūkesčius išoriniams tarpasmeniniams santykiams, veikianti individo pasirinkimus ir santykių dinamiką. Tėvo komplekso veikimas gali būti siejamas su psichologinio augimo sutrikdymu ir psichopatologijos pasireiškimu, ypač kai jis yra visiškai neįsisąmonintas (Rukšaitė, 2008).

Psichologinis tėvo poveikis individo raidai prasideda nuo pat gimimo. Ankstyvajame gyvenimo etape tėvo buvimas gali būti išgyvenamas kaip motinos ir kūdikio ryšio pertraukimas ar sutrukdymas. Manoma, kad tėvas turi būti aktyvus ir įsiterpti tarp motinos ir kūdikio. Tėvas vaikui praneša apie pasaulį, kuris yra už motinos ir kūdikio santykio ribų. Tėvas turi atlikti svarbią psichologinę funkciją paskatindamas dukrą ar sūnų išeiti iš motinos namų t.y., saugios aplinkos į išorinį pasaulį, padėdamas jai įveikti konfliktus bei susitvarkyti su pasaulio užduotimis (Rukšaitė, 2008).

Kast V., (1997) Father daughter mother son.

Gudaitė G., (2008) Santykis ir pokytis. Tarpasmeninių ryšių gelminės prielaidos ir psichoterapija. Vilnius: VU leidykla